Pagrindinės dirbtinės uolienos rūšys

Dirbtinės uolienos gali būti suskirstytos pagal pirmines medžiagas ir metodus į tokias rūšis kaip TCP (tiesioginis{0}}skulptuotas) uolienų klojimas, GRC (stiklo pluoštu sustiprintas betonas) uolienos ir imituojamas cementinis akmuo. TCP uolienos skulptūros yra pagamintos tiesiai statybvietėje. GRC uolienos-pagamintos iš stiklo pluoštu gelžbetonio-yra lengvos ir stiprios. Imituotas cementinis akmuo – tai natūralaus akmens tekstūras imituojanti technika, pvz., vėžlio-kiauto akmuo, geltonasis vaško akmuo, kirviu išpjautas akmuo ir Taihu akmuo.

 

Priklausomai nuo konstravimo metodo, dirbtinių uolienų apdirbimo metodai skirstomi į dvi kategorijas: liejimo{0}}liejimo surinkimas ir rankinis lipdymas. Liejimo formos-surinkimas pasiekia aukštą tikroviškumą liejimo procese, tačiau susiduria su tokiomis problemomis kaip siūlės įtrūkimai ir dažų nusilupimas. Rankiniu būdu formuojant naudojamas cemento ir armatūros karkasas; jam paprastai suteikiama 1–3 metų garantija ir jis plačiai naudojamas vaizdingose ​​vietovėse ir gyvenamosiose bendruomenėse.

 

Dirbtinės uolų apdirbimo technologijos išsivystė iš tradicinių „akmens skulptūros“ metodų, aptinkamų Lingnano soduose. Po XX amžiaus šeštojo dešimtmečio „cemento skulptūra“-, kai cemento skiedinys naudojamas kaip paviršiaus medžiaga uolienoms, iškaltoms tiesiai -vietoje-, atsirado kaip šių tradicinių metodų plėtra. Devintajame dešimtmetyje šiuolaikinės medžiagos, tokios kaip stiklo pluošto gelžbetonis, taip pat buvo plačiai naudojamos dirbtiniams akmenims kurti.